RYŠYS

Žmogus šalia. Žvilgsnis. Pokalbis. Prisiminimas, kuris staiga sugrįžta taip aiškiai, lyg būtų įvykęs vakar. Vieta, į kurią atėjus kūnas pats atpažįsta, kur yra. Balsas telefone. Ranka ant peties. Vaizdas, kuris trumpam sugrąžina į praeities akimirką.

Kartais ryšys pajuntamas per įpročius, kurių net nepastebime. Per paveldėtas baimes. Per kalbą, kuria bandome pasakyti tai, kas ne visada pasiduoda žodžiams. Per gamtos procesus, kurių dalis visada esame, net jei pasirenkame apsimesti stebėtojais iš šalies. Per technologijas, kurios priartina ir kartu atima tam tikrą esminį dėmenį. Per tokį visa apimantį kito žmogaus artumą, kad nebežinai, kur baigiasi tavo paties esybė ir prasideda jo.

Šių metų IPMA festivalis kviečia įsižiūrėti būtent į ryšius, kurie mezgasi, laikosi, trūkinėja, keičia kryptį, pasireiškia labai aiškiai, o kartais lieka vos juntami.

Kaip ir kasmet, 2026 m. IPMA ekspozicijoje vienoje erdvėje susitinka menininkų iš Lietuvos ir kitų pasaulio šalių kūriniai. Vieni jų kalba apie žmonių artumą. Kiti – apie kūno pažeidžiamumą, gamtos ir kultūros sampyną, atmintį, kultūrinius kodus, technologijų kuriamas priklausomybes. Atrodytų, kiekvienas kūrinys žiūri vis į kitą pusę. Į kitą patirtį. Į kitą jautrumo vietą. Ypač įdomus kiekvieno kūrėjo bandymas interpretuoti ryšį, jį pažinti, perprasti, atskleisti. Vis dėlto ne mažiau svarbu mėginti suprasti ne tik kiekvieną kūrinį atskirai, bet ir ryšį, atsirandantį tarp jų: tarp vaizdų, kurie netikėtai susišaukia; tarp temų, kurios ima viena kitą papildyti arba viena kitai prieštarauti; tarp įtampų, sąskambių, sutapimų.

„Ryšiai“ IPMA festivalyje tampa atviru klausimu: kaip patiri ir suvoki ryšius, kai esi tarp? Kai esi susijęs. Su žmogumi. Su vaizdu. Su kūnu. Su vieta. Su tuo, kas gyva, ir tuo, ką vis dar vadiname negyva.

Svetlana Batura. IPMA festivalio meno vadovė ir kuratorė