„Overexposed“: fotografija ir planetiškumas
Gyvename planetiniame amžiuje, kuriame globalumas – nubraižytas, kartografuotas, valdomas – jau liko praeityje. Dabar susiduriame su reiškiniais, kurie gerokai viršija žmogaus suvokimo ribas: klimato sistema, „Wood Wide Web“, visi Žemės planetoje esantys mikroplastikai, Saulė.
Fotografija atlieka lemiamą vaidmenį šiame poslinkyje. Nuo „Blue Marble“ iki elektroninės mikroskopijos ir „Event Horizon Telescope“ – ji vėl ir vėl stumia žmogų iš centro. Tai – dar viena kopernikinė trauma. Ir ši trauma gilėja: šiandien Žemė yra labiausiai išeksponuotas objektas istorijoje, tačiau begaliniai ją įamžinančių vaizdų srautai patenka į sistemas, kurių nestebi joks žmogus.
Palydovinis matymas, aplinkos jutikliai, mašininis suvokimas – litosfera, perkomponuota į kompiuterius ir algoritmiškai analizuojanti pati save, – atskleidžia planetą kaip subjektą, turintį savo darbotvarkę. „Antropocenas“ – pavadinimas planetai, kuri išeksponuota kaip pažeidžiama. Bet ar šis pažeidžiamumas realus? „Antropocenas“ yra klausimas, svarbus „Anthropos“ – Žemei tai nerūpi.
Planetinė optika vaizduoja planetą kaip dievą: chtoniškąjį demoną, sukeliantį uraganus, išnykimus ir klimato pokyčius, abejingą jos rūšių gebėjimui transformuoti planetą. Paskaitoje nagrinėjamas fotografijos vaidmuo šiame naujame kopernikiniame poslinkyje ir klausiama, kaip meninė fotografija gali paversti Žemę ir jos sistemas suvokiamas žmogaus protui.