RYŠYS

Žmogus šalia. Žvilgsnis. Pokalbis. Prisiminimas, kuris staiga sugrįžta taip aiškiai, lyg būtų įvykęs vakar. Vieta, į kurią atėjus kūnas pats atpažįsta, kur yra. Balsas telefone. Ranka ant peties. Vaizdas, kuris trumpam sugrąžina į praeities akimirką.

Kartais ryšys pajuntamas per įpročius, kurių net nepastebime. Per paveldėtas baimes. Per kalbą, kuria bandome pasakyti tai, kas ne visada pasiduoda žodžiams. Per gamtos procesus, kurių dalis visada esame, net jei pasirenkame apsimesti stebėtojais iš šalies. Per technologijas, kurios priartina ir kartu atima tam tikrą esminį dėmenį. Per tokį visa apimantį kito žmogaus artumą, kad nebežinai, kur baigiasi tavo paties esybė ir prasideda jo.

Šių metų IPMA festivalis kviečia įsižiūrėti būtent į ryšius, kurie mezgasi, laikosi, trūkinėja, keičia kryptį, pasireiškia labai aiškiai, o kartais lieka vos juntami.

Kaip ir kasmet, 2026 m. IPMA ekspozicijoje vienoje erdvėje susitinka menininkų iš Lietuvos ir kitų pasaulio šalių kūriniai. Vieni jų kalba apie žmonių artumą. Kiti – apie kūno pažeidžiamumą, gamtos ir kultūros sampyną, atmintį, kultūrinius kodus, technologijų kuriamas priklausomybes. Atrodytų, kiekvienas kūrinys žiūri vis į kitą pusę. Į kitą patirtį. Į kitą jautrumo vietą. Ypač įdomus kiekvieno kūrėjo bandymas interpretuoti ryšį, jį pažinti, perprasti, atskleisti. Vis dėlto ne mažiau svarbu mėginti suprasti ne tik kiekvieną kūrinį atskirai, bet ir ryšį, atsirandantį tarp jų: tarp vaizdų, kurie netikėtai susišaukia; tarp temų, kurios ima viena kitą papildyti arba viena kitai prieštarauti; tarp įtampų, sąskambių, sutapimų.

„Ryšiai“ IPMA festivalyje tampa atviru klausimu: kaip patiri ir suvoki ryšius, kai esi tarp? Kai esi susijęs. Su žmogumi. Su vaizdu. Su kūnu. Su vieta. Su tuo, kas gyva, ir tuo, ką vis dar vadiname negyva.

Svetlana Batura. IPMA festivalio vadovė, kuratorė

Miškų ekologė Suzanne Simard, daugiau nei trisdešimt metų tyrinėjusi Kanados miškus, nustatė, kad medžiai ir augalai tarpusavyje bendrauja, palaiko vieni kitus susidūrę su sunkumais ir dalijasi maisto medžiagomis. Tai vyksta per paslėptą požeminį ryšių tinklą, kuris savo sudėtingumu prilygsta žmogaus smegenų neuronų tinklui. Kaip kiekvienas žmogaus kūno nervas, taip ir plonytė, vos plauko storio šaknelė lemia viso miško organizmo gerovę. Šis specializuotas ryšio būdas vadinamas „mikoriziniu tinklu“.

Mes, žmonės, atrandame reiškinius ir rūšis, tarsi jų egzistavimą turėtų pateisinti suteiktas vardas. Galbūt tiksliau būtų sakyti, kad Simard ne „atrado“, o mokslo kalba aprašė reiškinį, kuris buvo savaime suprantamas mūsų protėviams: jų išlikimas priklausė nuo gamtos, todėl jie turėjo išmokti ją skaityti.

Daugeliui pasaulio tautų šios vertingos žinios tebėra gyvos. Tačiau mes gamtą stebime nebe taip atidžiai, kad įžvelgtume įrodymus, jog bendradarbiavimas ir kuo didesnė įvairovė leidžia kurti geriausius ir tvariausius sprendimus. Pasaulis yra komunikacijos tinklas, atsiveriantis tiems, kuriems rūpi jį skaityti. Stebėdami suprantame, kad tai, ką savo „žmogiškaisiais“ terminais vadiname atradimu, iš tiesų vyksta jau milijonus metų ir yra visiškai įprasta. Įprastas yra tarprūšinis bendradarbiavimas ir sudėtingi priklausomybių tinklai. Įprastas yra ir tų elementų, kuriuos laikome priešybėmis, sambūvis.

Vietinių bendruomenių kultūros visada išlaikė pagarbą ir nuolankų santykį su gyvuoju pasauliu ir jo visuma. Tuo tarpu tie regionai, kuriuose įsitvirtino Apšvietos pasaulėžiūra – iš jos kilo mintis, kad pasaulį galime suprasti išskaidydami jį į atskiras dalis ir jas tyrinėdami pavieniui, – šiandien yra priverstos permąstyti savo prielaidas. Redukcionistinis mąstymas mus apakino: nebematėme, kad visos dalys egzistuoja ir yra apibrėžiamos tik per santykį viena su kita. Šis pokytis reiškia pasaulio sudėtingumo pripažinimą, pastangą suprasti kito perspektyvą ir priimti tai, kad nėra jokios „istorijos pabaigos“ (Fukuyama) – yra tik „ilgoji trukmė“ (Braudel).

Šių metų IPMA leidime dalyvauti pakviesti menininkai tyrinėja ryšius tarp žmogiškųjų, nežmogiškųjų ir postžmogiškųjų pasaulių. Šių apmąstymų centre – klausimas, ką iš tiesų reiškia būti žmogumi, kai gyvybė mūsų planetoje negrįžtamai kinta mūsų akyse, o žmogaus poveikį dar labiau spartina politiniai ir socialiniai lūžiai. Remiantis moksliniais duomenimis, laukinėje gamtoje gyvenančios rūšys šiandien sudaro tik 4 procentus visos Žemės žinduolių biomasės. Per pastaruosius dešimtmečius išnyko nesuskaičiuojama daugybė rūšių ir šis procesas tęsis. Postžmogiškieji santykiai, kuriuos skatina dirbtinio intelekto plėtra, verčia iš naujo permąstyti žmogaus potencialo ribas ir ilgalaikį žmonijos dominavimą. Kaip tokiomis sąlygomis galime iš naujo įsivaizduoti savo pasaulį – ne skaidydami jį į atskiras dalis ir tyrinėdami jas pavieniui, o remdamiesi sambūvio ir būtybių giminystės idėjomis?

Šiandieninė visuomenė tampa vis labiau poliarizuota ir susipriešinusi. Viena vertus, tai lemia kariniai konfliktai, įtempta politinė situacija pasaulyje ir kitos objektyvios aplinkybės, verčiančios rinktis puses ir nepaliekančios galimybės užimti nuosaikesnes tarpines pozicijas. Kita vertus, objektyvus realybės suvokimas, kaip skirtingų visuomenės grupių ir žmonių susikalbėjimo pagrindas, ištirpo post-tiesos būsenoje, kurioje svarbesni už faktus tampa asmeniniai įsitikinimai ir subjektyvūs, emocijomis grįsti pasakojimai.

Akistata su žmones supriešinančiais klausimais dažnai nepadeda rasti atsakymų, bet atvirkščiai – dar kartą įtvirtina ar net pagilina konfrontaciją. Taigi artėti link susikalbėjimo verta aplinkkeliais – atkreipiant dėmesį ne į tai, kas supriešina, bet į tai, ką bendro turi skirtingos visuomenės grupės ir, atrodytų, nesuderinami pasaulio aiškinimai. Atsaku į susipriešinimą gali tapti ryšiai tarp mažų bendruomenių ar kultūrinių grupių, nišiniai tarpasmeniniai tinklai ir kitos tarpžmogiškos jungtys.

Todėl 2026 m. viena IPMA festivalio programos dalių kviečia pažvelgti į fotografų vaidmenį ir fotografijos reikšmę bendruomenėse. Tai gali reikštis labai įvairiai: menininkai gali priklausyti bendruomenėms, kurias fotografuoja; patys savo veikla ir fotografijomis bendruomenes kurti, palaikyti ir stiprinti; pasakoti apie bendruomenes iš šalies, joms nepriklausydami; keliauti, judėti tarp skirtingų geografinių, kultūrinių, socialinių aplinkų, atrasdami susijusias, panašias grupes.

Žinoma, tokia fotografija nesiūlo ir, ko gero, neprivalo siūlyti skaudžių bei neatidėliotinų problemų sprendimų, tačiau parodo ar net sukuria aplinkybes ir situacijas, kuriose, galbūt, laikinai ir ribotai gali formuotis bendras susikalbėjimo pagrindas ir vėl megztis žmogiški ryšiai.

2026 IPMA Tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio komanda:

IPMA 2026 kviestinių užsienio menininkų dalies kuratorė: Dr. Wiktoria Michalkiewicz
IPMA 2026 kviestinių Lietuvos ir Baltijos šalių menininkų dalies kuratorius: Dr. Tomas Pabedinskas
Festivalio sumanytoja, vadovė ir parodų kuratorė: Svetlana Batura
Dizaino sprendimai: Aurimas Mickus
Tekstai, vertimai ir komunikacija: Ieva Klimaitė
Parodų architektūra: Sigita Kundrotaitė
Parodų instaliacijos: Irmantas Kuskys
Komunikacija: Irutė Tumaitė
Video, animacija: Mindaugas Arlinskas
Parodų fotodokumentacija: Sebastijonas Petkus
Foto spauda: Foto123
IPMA kūrybinė komanda: Žilvinas Glušinskas, Kauno kolegijos Menų akademijos Fotografijos studijų programos studentai ir dėstytojai

© Festivalio skilčių asociatyvinių įvaizdinių nuotraukų autorės Cooper & Gorfer.

FESTIVALIO ORGANIZATORIAI

FESTIVALIO RĖMĖJAS

FESTIVALIO PARTNERIAI

PROJEKTĄ FINANSUOJA