Kristina Šliavienė

Kristina Šliavienė – buvusi pieno pramonės technologė, visą gyvenimą kūrusi ir testavusi naujus pieno produktus. Juokaudama sako, kad atrodo, lyg būtų „gimusi piene“, nes niekada neabejojo, jog pasirinko teisingą profesiją. Kristina dievina rūgščius pieno produktus – jogurtą ir kefyrą. Kalba prancūzų kalba, o dėl darbo kelionių pramoko ir anglų kalbos, lanko anglų kalbos klubą.

Savo gyvenime vadovaujasi dešimčia Dievo įstatymų – nors visa likusi šeima nėra labai tikinti, sako, kad vaikai ir anūkai vis tiek auginami pagal Dievo įsakymus.

Labai didžiuojasi savo anūkėmis: viena iš jų yra itin gabi tiksliesiems mokslams ir net buvo perkelta dviem klasėmis aukščiau, kita gabi menui – šoka baletą ir piešia, o Kristina visada nekantriai laukia naujų jos piešinių.

Žavisi meno klasikais, kurių menas kalba pats už save – Salvadoras Dalí, Rafaelis, Mikelandželas. Daug keliavusi, atvira ir be galo draugiška Kristina šiandien savanoriauja IPMA festivalyje.

Vilija Plioplienė

Šiaip sakoma, jog buvusių mokytojų nebūna. Tiesiog…

Vilija Plioplienė – muzikos mokytoja, folklorinių kolektyvų vadovė, renginių režisierė. Nuo š. m. rugsėjo nebedirbanti. Užaugo žymių tiflopedagogų šeimoje, kurioje abu tėvai visą savo gyvenimą skyrė aklųjų ir silpnaregių vaikų ugdymui. Kartu su seserimi Jūrate Baltramiejūnaite (kompozitore) mokėsi ir baigė Kauno J. Naujalio meno mokyklos muzikos skyrių.

Vėliau studijos Valstybinės konservatorijos Klaipėdos kultūros fakultete ir Vilniaus pedagoginiame universitete. Duktė Martyna Plioplytė-Zujienė – tarpdisciplininė menininkė, tyrinėjanti emocinę atmintį, daikto likimą ir ekologinę atsakomybę per tekstilę, garsą ir performansą.

Vilija visą gyvenimą yra kartu su muzika, daile ir etno kultūra. Per gyvenimą, kaip ji pati teigia, įgijo dar platesnį požiūrį į meną, į konceptualumą visuose meno žanruose.

Vida Kemeklienė

Vida Kemeklienė – buvusi inžinierė. Teigia, kad menu daug neužsiėmė, bet po to atskleidė, jog dažnai dalyvauja dailės dirbtuvėse, mėgsta poeziją ir pati tapo peizažus. Pašnekovė teigia, kad jai labai patinka abstraktus menas.

Irena Armanavičienė

Irena Armanavičienė – buvusi ekonomistė, jaunystėje dalyvaudavo meninėje veikloje. Dabar lanko chorą, dažnai savanoriauja „Maisto banke“. Per ilgą laikotarpį praplėtė savo akiratį meno srityje, bet pati savęs menininke nevadina. Pati yra „tiksliukė“, visi šeimoje – irgi tiksliųjų mokslų žmonės, nė vieno menininko. Mokydavo kitus senjorus kompiuterinio raštingumo.

Vida B.

Vida B. – kukli, atidi detalėms, mėgstanti spalvas ir visada besišypsanti IPMA festivalio savanorė. Augusi kaime, jį iškeitė į didmiestį. 10 metų buvo inžiniere, dirbo projektavimo institute – projektavo šildymą ir vėdinimą, tada 24 metus pradirbo savivaldybėje socialinių būstų skyriuje.

Menu pradėjo domėtis dėl savo dviejų dukrų – labai jomis abiem didžiuojasi ir negali nuslėpti šypsenos dėl jų pasiekimų. Vidos dukra Eglė Budvytytė atstovaus Lietuvą 61-ojoje Venecijos meno bienalėje, o kita dukra Goda jau taip pat spėjo net du kartus sudalyvauti Venecijos bienalėse.

Pati tiesioginio sąlyčio su menu neturėjusi, bet sako, jog supranta jį pagal pojūtį ir nenori atsilikti nuo savo vaikų. Gyvenime jautėsi ne savo srityje – visada norėjo labiau dirbti rankomis, todėl išėjusi į pensiją pirmą kartą turėjo tiesioginį prisilietimą prie meno – pradėjo tapyti arba, kaip pati droviai sako, „keverzoti“.

Dabar ilgisi kaimo gamtos įvairovės ir, per ilgai prabuvusi ant betono, bėga į Panemunės šilą pasiklausyti pušų ošimo. Bijo kalbėti viešai, bet tai jos nestabdo – su jaunimu ėjo į viešo kalbėjimo kursus, po to išbandė savo jėgas prieš kameras savanoriaudama miuzikle „Saulė ir jūra“. Jos teigimu, amžius nėra svarbus – visada reikia kažką daryti ir tobulėti.