lrt.lt: Protestus fotografuojanti Gembara: nereikia laukti istorikų, kurie sukurs pasakojimą

„Mes visa tai perėjome Lenkijoje – nuo cenzūros ministerijoje iki bandymų perimti kultūros įstaigas“, – susipažinusi su dabartine kultūros bendruomenės situacija Lietuvoje atsako lenkų fotomenininkė, tyrėja, nuo 2019 m. veikiančio fotografijos projekto „The Archive of Public Protests“ (Viešų protestų archyvas) bendradarbė Karolina Gembara.

Savo ir kolegų darbą lenkė pristatė Kaune visą spalio mėnesį vykstančiame Tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalyje IPMA.

Renginio šiųmetė tema „Idėjos. Kuriančios ir griaunančios“, kurią parinko festivalio užsienio menininkų ekspozicijos kuratorė Carine Dolek, stipriai rezonuoja su archyve beveik kasdien publikuojamais naujais kadrais iš vis kito protesto Lenkijoje.

Festivalyje, kuris vyksta tarpukariu statytame automobilių garaže pačiame Kauno centre, K. Gembara ne tik pristatė archyvo parodą, bet ir skaitė paskaitą apie protestų kultūrą. Su šiuo metu Berlyne gyvenančia aktyviste – pokalbis LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

– Ar buvo vienas įvykis, tapęs postūmiu jums ir jūsų kolegoms sukurti šį viešų protestų archyvą?

– Turiu jus nuvilti – vieno įvykio nebuvo, taip būtų buvę per paprasta. Bet galima bandyti dėlioti įvykių chronologiją – įtampa Lenkijoje pradėjo kilti 2015-aisiais, kai dešinieji konservatoriai laimėjo rinkimus. Jie turėjo daugumą parlamente. Naujoji valdžia paskelbė seriją reformų, kurios žmonėms nepatiko. Ir tai palietė pačias įvairiausias grupes. Turbūt niekas tada nesitikėjo, kad nesitaikstymas išsprogs, bus toks matomas ir galingas.

Prasidėjusius protestus dokumentavome keletą metų, kol 2019-aisiais supratome, kad nuotraukas reikia kaupti vienoje vietoje. Pagrindinė mintis kilo mano kolegai Rafałui Milachui. Jis fotografavo protestus, matė, kad tą daro ir kiti, ir tiesiog pasiūlė: „Susiburkime ir sukurkime archyvą, kuris būtų prieinamas internetu, kad žmonės galėtų jį matyti.“

Tuo metu pati tyrinėjau vizualiąją protestų pusę ir suvokiau, kad jiems tiesiog atsirado poreikis. Ore tvyrojo didžiulė įtampa, mūsų akyse buvo pažeidinėjami įstatymai. Daugeliui visuomenės grupių iškilo grėsmė: moterims, įvairioms mažumoms ir taip toliau. Tada ir supratome, kad visa tai, ką fiksuojame, reikia išsaugoti. Nebūtinai kaip teisinį įrodymą, o kaip savotišką vaizdų baseiną, kuris parodytų, ką mes, kaip piliečiai, kaip susirūpinę žmonės, tuo metu matėme ir kaip dėl to jautėmės.

Žmogiška yra jausti būtinybę archyvuoti, kai matai, kad vyksta kažkas svarbaus. Manau, galiu teigti, kad mūsų fotografų kartai – mūsų kolektyve visiems apie 35–40 metų – tai buvo pirmas sykis, kai matėme kažką panašaus vykstančio tokiu mastu. Skirtingų visuomenės atstovų žmonės ėmė eiti į gatves, šaukti, šokti, puoštis, darytis makiažus, ruošti plakatus su šūkiais – jie buvo neįtikėtinai kūrybingi. O visa tai vyko, kai valdžia bandė apriboti susirinkimų laisvę. Dar prisidėjo COVID-19. Spaudimas kilo ir iš policijos, kurios atstovai imdavosi jėgos. Supratome, kad fotografuoti tikrai svarbu. Taigi nebuvo vieno įvykio – buvo visa jų virtinė.

– Pabrėžiate, kad tai, ką kuriate, yra „gyvas archyvas“. Ką konkrečiai tai reiškia? Kaip padaryti, kad fotografijos nedulkėtų dėžėse ir laikmenose?

– Yra keli aspektai. Pirmiausia, šiandien kiekvienas turi įrankius viską fiksuoti – telefonus, kameras. Fiksavimo procesas tapo momentinis, ir daugelis geba tai daryti.

2021 m. gruodis, Krokuva. Žmonės, protestuodami prieš Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos vykdomą meno institucijų politizavimą, gyva grandine apkabino „Bunkier Sztuki“ meno galerijos pastatą.

Pamenu, galvojau: „Ar išvis tai, ką veikiame, galima vadinti archyvu?“ Juk jis formuojasi tiesiog mūsų akyse. Bet supratau, kad archyvas bus gyvas, jei mes nuolat su juo kažką darysime, o ne paliksime dulkėti, kol atsiras „sveika istorinė distancija“. Tai ne tik nuotraukų kėlimas į svetainę. Tai – veiksmas su tomis nuotraukomis, čia ir dabar. Archyvas yra atviras visiems: tyrėjams, menininkams, kiekvienam, kas nori ne tik peržiūrėti nuotraukas, bet ir su jomis kažką daryti: jas modifikuoti, pritaikyti sau, panaudoti knygoje.

Štai kas nutiko vos prieš porą savaičių. Dalis mūsų nuotraukų iš jaunimo judėjimo, pasivadinusio „Paskutinioji karta“, streikų, buvo eksponuojamos parodoje Modernaus meno muziejuje Varšuvoje. Tie patys „Paskutiniosios kartos“ aktyvistai atėjo į parodą ir apipurškė sienas dažais. Galima sakyti, kad suniokojo nuotraukas. Bet tai buvo suplanuota akcija, kuri, žinoma, buvo iškart nufilmuota. Jie skelbė savo reikalavimus ir pasakė, kad jų nuotraukoms – ne vieta muziejuje, nes klimato problemos yra neatidėliotinos ir jas reikia spręsti dabar. Dabar ne laikas kabinti darbus ant sienų ir juos pamiršti. Taigi, net kai mes kalbamės, su šiuo archyvu turbūt kažkas vyksta.

Manau, kad nereikia laukti istorikų, kurie sukurs pasakojimą. Mes jį kuriame patys. Yra daug balsų, ir šis archyvas priklauso visiems. Jis atviras ir neturi pabaigos. Pamenu, svarstėme, kas būtų, jei dešinieji pralaimėtų rinkimus. Galvojome: „Gal viskas susitvarkys ir žmonės nebeis į gatves?“ Ne, taip nenutiko, nes nauja valdžia pažadų netesėjo.

– Kaip nuotrauka iš reprezentacijos virsta katalizatoriumi? Kaip dar, be „Paskutiniosios kartos“ pavyzdžio, protesto nuotraukos gali įkvėpti, o gal suerzinti?

– Tai klausimas apie vaizdų galią, ir man, kaip fotografei, jis labai komplikuotas. Juk kiekvienas menininkas, dirbantis su socialinėmis temomis, giliai viduje tikisi bent truputį pakeisti pasaulį. O tai, būkime atviri, velniškai sunku. Vaizdų poveikis ribotas, bet mes vis bandome ir žiūrime, kas iš to išeis.

Vienas pavyzdys – „Streiko laikraštis“. Tiesiog ėmėme ir senamadiškai atspausdinome nuotraukas, kad grąžintume jas atgal – aktyvistams, į gatvę. Kiekvienas laikraščio numeris – teminis. Pavyzdžiui, pirmasis buvo skirtas „Moterų streikui“, kilusiam po abortų uždraudimo. Sudėjome nuotraukas, protestuotojų citatas, šūkius ir dalinome nemokamai.

Ir kas buvo netikėta – žmonės gatvėje atsiversdavo tuos laikraščius ir nešiodavosi juos kaip transparantus. Ypač puslapius su nuotraukomis, kuriose buvo užfiksuotas smurtas prieš protestuotojus.
Kitą sykį išleidome numerį apie migrantų krizę prie Baltarusijos sienos. Žmonės gatvėse laikė tas nuotraukas kaip kaltinimą: „Žiūrėkite, čia vaikai, įstrigę miške!“

Žvelgdama į mūsų archyvą dabar, matau daug neįprastų ir netikėtų įvykių posūkių. Pavyzdžiui, kai prasidėjo „Black Lives Matter“ judėjimas, Lenkijoje, žinoma, irgi vyko palaikymo protestai. Tiesa, buvo pats COVID-19 įkarštis, tad jie nebuvo dideli. Bet mano kolega Rafałas padarė, sakyčiau, ikonišką nuotrauką: juodaodė lenkaitė laiko plakatą su užrašu „Nevadinkite manęs N-žodžiu“.

Nuotrauka išplito lyg virusas. Daug kas ją komentavo, maždaug: „Ei, šitas žodis visai neįžeidžiantis. Viskas gerai.“ Kitaip tariant, lenkai tiesiog ėmė dalinti mergaitei patarimus: „Atsipalaiduok, tai, ką tu laikai įžeidimu, visai nėra įžeidimas.“ Prasidėjo seminarai, diskusijos, imta visaip gilintis į lenkų kalbą. Maždaug, juk Lenkija niekada nebuvo tipiška kolonijinė galia, tad, žinoma, šioje kalboje negali būti jokios prievartos.

Bet galiausiai kalbininkai įsikišo į diskusiją ir paskelbė pareiškimą: „Taip, žvelgiant iš kultūrinės perspektyvos, tai yra įžeidžiantis žodis ir jo vartoti nereikėtų.“ Taigi, kartais įvyksta mažas pokytis, lyg kvietimas permąstyti savo įsitikinimus. Bet netikiu, kad viena nuotrauka gali pakeisti pasaulį. Manau, vaizdams reikia mūsų prisilietimo, analizės: iš kur jie atėjo, kas nori, kad juos matytume? Tai nelengva, nes vizualinio raštingumo mokyklose nemoko, o vaizdai šiandien labai klaidina.

– Ar nebijote, kad atviras archyvas gali tapti įrankiu manipuliacijai? Kad nuotraukas, kurias saugote, skirtingos pusės ar jas palaikanti žiniasklaida gali išnaudoti propagandai?

– Teisiškai to neturėtų būti, nes komercinė žiniasklaida nėra mūsų tikslinė auditorija. Jei norima panaudoti nuotrauką publikacijai, kuri neša pelną, reikia tartis su autoriumi. Tai jau tampa sandoriu. Buvo keli atvejai, kai dešinioji žiniasklaida neteisėtai panaudojo nuotrauką, ir viskas baigėsi teisme. Tad didžioji žiniasklaida žino taisykles.

Ar galima manipuliuoti? Taip. Laimei, tokių atvejų nedaug. Mes patys stengiamės savo svetainėje nesuteikti platformos dešiniųjų judėjimams, nes nelaikome jų lygiaverčiais prodemokratiniams protestams – turinys pasiekiamas tik po registracijos.

– Ar žmonės, pasisakantys prieš valdžios sprendimus, nebijo būti fotografuojami?

– Kitose šalyse mums dažnai užduoda panašių klausimų. Pavyzdžiui, Honkonge tai labai aktuali tema. Vokietijoje protesto kultūra taip pat kitokia – žmonės yra labai atsargūs ir bijo, kad jų atvaizdai bus panaudoti prieš juos. Nors oficialiai Europos Sąjungoje nėra įteisintų veido atpažinimo įrankių, kuriuos naudotų policija, galime būti beveik tikri, kad jie šiuo metu testuojami.

Mes patys dažniausiai sulaukiame teigiamo grįžtamojo ryšio iš žmonių, kuriuos fotografuojame. Neretai gauname prašymų atsiųsti didelės raiškos nuotraukas. Žmogus atpažįsta save kadre, nori turėti tą nuotrauką, ir mes mielai pasidaliname. Kartais galima manyti, kad nuotrauka yra tarsi įrodymas vienai pusei, bet tada kažkas kitas nori ją panaudoti priešingai. Be to, gerai žinoma, kad policija visada yra protestuose, visada fotografuoja ir filmuoja žmones.

Laimei, iki šiol mes nepatyrėme tokio masinio sekimo praktikoje. Visgi esu tikra, kad tai lengviau sakyti žmonėms, kurie gyvena dideliuose miestuose. Jiems tiesiog lengviau išlikti anonimais. Mažesniuose miesteliuose situacija, žinoma, kitokia. Tu negali taip atvirai reikšti savo pozicijos, net vietos politikų atžvilgiu. Tikrai žinau, kad praeityje daug žmonių patyrė pasekmes. Pavyzdžiui, po „Juodojo trečiadienio“, moterų streikų pradžioje, mažesnių gyvenviečių žmonės turėjo susitaikyti su pasekmėmis: jie buvo atleisti iš darbo ir panašiai. Bet tai nebūtinai nutinka dėl mūsų nuotraukų. Atvaizdus kuria ir tie, kurie mus ir taip kontroliuoja.

– Paskutinis klausimas. Kaip tik dabar protestuoja mūsų kultūros bendruomenė. Gal turite kokių patarimų tiems, kurie eina ir eis į gatves, galbūt ne profesionaliems fotografams, bet norintiems užfiksuoti įvykius?

– Mes visa tai perėjome Lenkijoje – nuo cenzūros ministerijoje iki bandymų perimti kultūros įstaigas. Žmonės į tai reagavo labai kūrybiškai, ir esu tikra, kad Lietuvoje bus panašiai. Atsimenu, kai Nacionalinėje galerijoje nukabintas garsusis Natalios LL kūrinys su moterimi, valgančia bananą. Žmonės tada tiesiog susirinko prie muziejaus ir valgė bananus – labai daug bananų. Arba prieš keletą metų Krokuvoje žmonės, nepritarę muziejaus vadovybės pakeitimui, apsikabino pastatą gyva grandine. Ir tai tik pora pavyzdžių. Visada yra būdas atsakyti absurdiškai, spalvingai, kūrybiškai. Kultūros žmonės tikrai turi idėjų.

O dėl fotografavimo… Na, protestai vyksta viešose erdvėse, tad specialaus leidimo nereikia. Visada yra gerai paklausti žmogaus, ar galite jį nufotografuoti. Tiesiog iš mandagumo. Aišku, galbūt ne visada yra galimybė prieiti ir prisistatyti. Bet kartais užtenka mažo gesto, akių kontakto – „ar galiu?“. Aišku, daugelis ateina į protestą žinodami, kad bus fotografuojami. Jie ruošiasi tam, kad būtų matomi. Tad dažnai galima daryti prielaidą, kad jie pasirengę viešumai, interneto dėmesiui, daro tai dėl bendro tikslo.

Bet reikia nepamiršti, kad protestuose mėgsta pasirodyti žiniasklaida iš priešingos stovyklos. Jie gali apsimesti neutraliais, slėpti savo logotipus ir manipuliuodami išvilioti iš žmonių interviu. Dėl šito reikėtų būti atidiems.

Apskritai yra be galo svarbu susikurti archyvą, kuris fiksuotų, kaip žmonės susiburia prieš kažką. Ir galbūt dabar Lietuvoje yra tik pradžia. Aš norėčiau, tikrai norėčiau, kad nebūtų visų tų priežasčių eiti į gatves ir protestuoti, kad viskas būtų sklandu. Bet, kai tai vyksta, tai yra istorija, kuriama tiesiog mūsų akyse.

Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis IPMA vyksta spalio 1–31 d. Projektą finansuoja Kauno kolegija, Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybės inicijuojama programa „Iniciatyvos Kaunui“.

Pilnas straipsnis pirmą kartą publikuotas LRT.lt, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, 2025 m. spalio 13 d. Autorė: Kotryna Lingienė