Atominis furšetas
Noriu pakviesti prisėsti kartu su manimi prie Atominio furšeto stalo. Išgerti gurkšnį iš urano stiklo taurės, suvalgyti kąsnį nuo urano stiklo lėkštės. Nenoriu nieko gąsdinti – uranas šiuose induose yra grynai estetinis: tam, kad jie nusidažytų žalsvai gelsva spalva ir tuo pačiu įgautų savybę švytėti ultravioletinėje šviesoje.
Prisėdus prie šio stalo turime progą ne tik susitikti su radiacijos šaltiniu, kuris netiesiogiai, bet vis tiek praneša apie savo buvimą, bet ir priartėti, o gal net prisiliesti prie medžiagos, kuri „dega“ branduolinėse elektrinėse ir įgalina branduolinius ginklus. Branduolinės technologijos vertinamos nevienareikšmiškai: vieniems branduolinė energija yra kelias į švarią bei tvarią ateitį, kitiems – naujas pavojus ir grėsmes menanti technologija, o ką ir bepridurti apie branduolinio ginklo vis dar keliamą įtampą. Tad tegul „Atominio furšeto“ stalas tampa vieta susėsti su kitais (o jeigu kažkam baisu – tai tiesiog pastovėti šalia), pakalbėti apie atsineštus jausmus, gal baimes, prie stalo užgimusius apmąstymus. Gal prie šio stalo pakelsime taurę už šviesią ateitį, arba kaip tik – už jos baigtį. Gal tylėdami ir nuleidę akis žiūrėsime į žalius urano stiklo atspindžius violetinėje šviesoje, o gal, nesuradę bendros kalbos, indai duš, o jų spindinčios dulkės ir šukės pasklis aplink mus.