Dove piovono cristalli
Tai – asmeninis tyrimas, vedantis į apmąstymus apie žemiškųjų dalykų nepastovumą. Laikina mus supančio pasaulio prigimtis, verčia ieškoti ko nors, kas galėtų peržengti laiko ribas.
Ar kada nors žmonija galės siekti nemirtingumo? Ar svarbiau būti nemirtingu, ar būti amžinu? Kas dar iš mūsų, be atminties, lieka žemėje, kai gyvenimas pakeičia savo formą? Šio tyrimo širdyje mirtis suvokiama ne kaip absoliuti pabaiga, bet kaip perėjimas į naują būseną. Ši perspektyva leidžia tyrinėti egzistencijos prigimtį, keliančią iššūkį įprastiniam laiko ir erdvės suvokimui.
Medžiagos būsenos pasikeitimas, apibūdinantis kristalų susidarymą, yra metafora pačios egzistencijos transformacijai. Šių elementų išskiriama energija tampa simboliu tos jėgos, kuri persmelkia visatą, sujungdama kiekvieną būtybę.