(…) se elas houverem, a gente vai tirá-las
Avės ir Vizelos upių pakrantėse jau ilgai sklando įtarimai apie procesus, lėtai griaunančius kai kurių, nuo šių vandenų priklausančių savivaldybių ir parapijų, pamatus. Pramoninis antplūdis, įsitvirtinęs Avės slėnyje, kėlė grėsmę ne tik natūraliai ekosistemai, bet ir žmonių psichinei sveikatai – juk šio regiono kraštovaizdis kadaise buvo vienas įspūdingiausių. Teršalų, išleidžiamų į vandens kelius, sukeltas užterštumas, lėmė visišką vietinės faunos ir floros pusiausvyros sutrikimą. Dėl tokių veiksmų daugelis vandens gyvybės rūšių persikėlė į kitas vietoves arba tiesiog buvo pasmerktos išnykimui. Pamažu ėmė rastis ir žinių apie galimą egzotinės rūšies egzistavimą upėse – jeigu tai būtų patvirtinta, galėtų lengvai paaiškinti staigų kitų rūšių išnykimą.