Alltagsfantasie (Kasdienybės fantazija)
Išgyventa patirtis, slypinti motinystės, moteriškumo, migracijos ir meninio pasipriešinimo sankirtoje, tampa šio kūrinio išeities tašku. Tai – gili asmeninė kelionė, vedanti per išmoktų normų atšaukimą, gijimą ir savęs pervaizdinimą. Kūrinys gimė iš Joannos Szproch gyvenimo – kaip lenkės, formuotos konservatyvių vertybių, vėliau susidūrusios su menine laisve ir asmenine trauma Vokietijoje. Daugiau nei dešimtmetį kurtas (2010–2023, knygos formatu), 2025-aisiais jis išsivysto į įtraukiančią instaliaciją.
Kūrinio šerdis – sluoksniuotas autoportretas, kuriamas iš menininkės, jos mūzos ir dukros fotografijų, papildytas vaikystės piešiniais ir tyliomis ritualinėmis gestų struktūromis. Šios vizualinės kalbos forma nagrinėjama, kaip išlaisvinti kūną iš patriarchalinio sąlygojimo ir susigrąžinti moterišką juslingumą, savarankiškumą bei džiaugsmą. Fotografija čia tampa tiek savęs pajautimo forma, tiek įkūnytu ritualu – atveriančiu kelią į seserystę, gijimą ir transformaciją.
Kultūriniai naratyvai, ilgai formavę tapatybę, primetę tylą ir normalizavę gėdą, pateikiami analizei. Paveldėtos nuostatos, perduodamos iš kartos į kartą, susiduria su pasąmoniniais, vidine išmintimi grįstais naratyvais – smalsumu, fantazija, intuicija. Šie alternatyvūs pasakojimai tampa atsparumo ir savivaldos įrankiais – vietomis, kuriose moterims leidžiama ne tik ištverti, bet ir klestėti.
Užaugusi paklusnumo ir savęs neigimo atmosferoje, išvykusi į užsienį Szproch patyrė ne tik kūrybinę laisvę, bet ir smurtą, kuris išryškino giliai įsišaknijusias patriarchato struktūras. Tai, kas prasidėjo kaip išgyvenimas, ilgainiui virto meniniu ir asmeniniu transformacijos keliu. Kai kūrybinėje kelionėje prisijungė dukra Lena Hulpowska Szulc, viskas išsiplėtė į tarpgeneracinį dialogą – apie švelnumą, pasipriešinimą ir savęs permąstymą.
Įkūnyta kaip instaliacija, ši erdvė priešinasi „baltosios kubo“ neutralumui. Fotografija, piešiniai, koliažas, archyvinė medžiaga ir performatyvūs gestai susilieja į jusliškai intensyvų, nuolat kintantį peizažą. Tokie subtilūs veiksmai kaip auksinių žvaigždžių klijavimas ant sienos tampa ritualais, grąžinančiais vaikišką žaismę ir gyvybės džiaugsmą.
Kokios idėjos palaiko ryšį ir išlaisvinimą? Kokius įsitikinimus reikia paleisti, kad galėtume judėti pirmyn? Fiksuotų atsakymų čia nėra – tik atviros kvietimo formos: liudyti, prisiminti ir kurti kartu, nepaisant baimės, tylos ir atskirties.