Nevermind if I’m blind
Po artimų santykių pabaigos grįžau į savo gimtąją šalį – vietą, kuri formavo mane daugiau nei du dešimtmečius ir ilgą laiką gyvavo mano vaizduotėje kaip savotiška prieglobsčio erdvė. Tačiau kažkas pasikeitė. Kraštovaizdis, kadaise artimas, staiga tapo tolimas, beveik neatpažįstamas. Pradėjau svarstyti – ar pasikeitė pati vieta, ar iširo mano susikurtas jos vaizdinys?
Ieškodamas aiškumo, pradėjau vaikščioti naktimis – po tuščias gatves, tylias pievas, apleistus namus. Apsiginklavęs juostiniu fotoaparatu ir maža blykste, mėginau pagauti tai, kas dienos šviesoje vis praslysdavo pro akis. Fotografijos fiksuoja trapias akimirkas: sienos faktūrą, šešėlio blyksnį, judesio atplaišą – fragmentus iš vietų, kurios priminė tiriamą atmintį.
Tai – vidinė kelionė per išsiderinusios tikrovės atspindžius. Ne nostalgija, bet tylus tikrumo ir aiškumo irimas – suvokimas, kad naujo pasaulio kontūrai nebepersidengia su tais, kurie gyvavo atmintyje. Šiose naktinėse klajonėse atsiskleidžia mintis: erdvės, iš kurių kilome, niekada nėra galutinės, o net ir giliausiai įsišaknijusios idėjos gali skilti, kisti ir išnykti – be įspėjimo, be garso.