Perrašytos betono erdvės
Brutalistinė architektūra šiandien gyvena naują gyvenimą. Erdvės, kadaise projektuotos ideologiniam kolektyvizmui, šiandien persismelkusios individualiomis patirtimis, perrašytos kasdienybės, įsisavintos tyliai ir be leidimo. Architektūra niekada nėra galutinė – ji gyvuoja tik tiek, kiek žmonės ją iš naujo užpildo savo istorijomis.
Kadaise kritikuoti gyvenamieji kvartalai – dėl savo masyvumo, racionalumo, kolektyvinio žmogaus vizijos – šiandien vėl tampa aktualūs, tačiau paradoksaliu būdu: naujieji kvartalai, statomi individualizmo vardu, atkartoja tuos pačius principus – bendros taisyklės, vienoda estetika, vieningas gyvenimo būdas. Kolektyvizmo šešėlis grįžta, tik šįkart užmaskuotas minimalistiniu fasadu.
Brutalizmo pradžia – Vakarų Europos utopinė mada, inspiruota Le Corbusier – postsovietinėse šalyse įgavo visai kitą svorį. Čia betonas kalbėjo ideologijos vardu. Bet ar šiandien įmanoma atskirti pastato architektūrinę, estetinę vertę nuo jam primestos praeities naštos? Kada betoninė forma tampa nebe prisiminimu apie sistemą, o tiesiog fonu gyvenimui?
Sovietmečiu daugiabučiai buvo kuriami kolektyviniam žmogui. Tačiau šiandien juose gyvena individai – su savo pasauliais, skirtingomis vertybėmis, savomis kasdienybėmis. Ar gyvendami tarp šių sienų, vis dar gyvename svetimų idėjų struktūrose? O galbūt būtent jose gebame atrasti savąją laisvės formą?
2022–2025 metų fotografijose ir video įrašuose fiksuojami Vilniaus ir Rygos daugiabučiai tampa metaforiniais peizažais. Masyvūs, pilki, nejudrūs – bet jų languose mirksi šviesos. Šviesa liudija buvimą: meilę, ilgesį, triukšmą, tylą, gyvenimą. Blokai, regis, juda – ne fiziškai, bet prasmiškai. Erdvė tampa laisva, kai žmogus ją pripildo savimi. Net tada, kai ji primesta, net tada, kai atrodo svetima.
Kyla klausimai: ar mes prisitaikome prie architektūros, ar ją perrašome? Kada ideologinė forma praranda galią mus riboti ir tampa tiesiog mūsų gyvenimo dalimi? Galbūt žmogus – kad ir kokioje sistemoje atsidurtų – vis tiek sugeba kurti prasmę, įžiebti šviesą, rasti laisvę betone?