ANTROPOCENO ILIUZIJA
Kol naikiname mus supantį natūralų pasaulį, meistriškai kuriame dirbtinę, surežisuotą „gamtos patirtį“ – raminantį reginį, iliuziją.
Per itin trumpą Žemės istorijos dalį mes, žmonės, pakeitėme mūsų pasaulį labiau nei bet kada per dešimtis milijonų metų. Mokslininkai tai vadina naująja epocha – Antropocenu, žmogaus amžiumi.
Ateities geologai aptiks mūsų poveikio pėdsakus Žemės sluoksniuose: milžiniškas plastiko sankaupas, iškastinio kuro deginimo pelenus, betono nuosėdas – medžiagas, iš kurių pastatėme savo miestus. Per pastaruosius 40 metų laukinių gyvūnų populiacija planetoje sumažėjo per pusę. Atimdami jų buveines, stumiame gyvūnus ir augalus į išnykimą.
Mes nutraukėme senovinį ryšį su gamta – atsiskyrėme nuo žemės, kuria kadaise klajojome, ir nuo gyvūnų, su kuriais gyvenome greta. Ir vis dėlto nesugebame pažvelgti tiesai į akis – nesuvokiame viso šio praradimo masto. Kažkur giliai vis dar rusena troškimas patirti ryšį su gamta. Todėl, net ir toliau ją naikindami, tobuliname gebėjimą kurti dirbtinę, iš anksto surepetuotą gamtos kopiją – raminančią regimybę, iliuziją.
Šis kūrinys reflektuoja, kaip vis gilėjančios aplinkos krizės akivaizdoje vis dažniau atsitraukiame į paguodžiantį, tačiau netikrą „gamtos“ vaizdinį.
Per šešerius metus, keturiolikoje šalių, keturiuose žemynuose tyrinėjau, kaip žmonės vis labiau panyra į surežisuotas, simuliuotas aplinkas, kuriomis maskuojame savo niokojantį poveikį natūraliam pasauliui.
Nuo pramogų parkų, zoologijos sodų, gamtos muziejų, sintetinių paplūdimių ir dirbtinių atogrąžų miškų iki nacionalinių parkų, safario turų ir Alpių slidinėjimo kurortų – ši dokumentacija atskleidžia ne tik globalų neigimo ir kolektyvinės saviapgaulės fenomeną, bet ir desperatišką troškimą atkurti ryšį su pasauliu, kurį patys atstūmėme.