the internal crusade
1934 m. Komunistų partija atsidūrė mirties ir išgyvenimo kryžkelėje – buvo surengta apgultis, privertusi palikti buvusią Kinijos Sovietų Respubliką. Kariai prasiveržė iš pietų, pajudėjo į vakarus, o vėliau pasuko į šiaurę, galiausiai pasiekdami Shanxi. Ši kelionė truko metus ir apėmė kone visą šalį. Iš beveik 86 000 Raudonosios armijos karių tuo metu išgyveno tik apie 8 000. Tuomet lyderiai sudarė pirmąją naujosios Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybę. Šis įvykis žinomas kaip „Long March“ (liet. k. Ilgasis žygis)
Aš gimiau ir užaugau Ganzhou mieste, Jiangxi provincijoje, Kinijos Sovietų Respublikos centre, kur prasidėjo „Ilgasis žygis“. Patriotinė ugdymo programa užpildė visas mano mokyklos knygas, o partijos emblemos su raudonomis žvaigždėmis bei ženklai apie „Ilgajį žygį“ buvo beveik kiekviename gatvės kampe. Augant, per įvairius įvykius – nuo Honkongo sugrąžinimo, šeimos planavimo politikos, konfliktų su Taivanu iki neseniai kilusios COVID-19 epidemijos – terminas buvo nuolat naudojamas kaip raktinis žodis, nešantis prasmę: „Kiekviena kančia yra kelionė, ir kiekviena kelionė turi vesti į sėkmę.“ Aš pradėjau suvokti, kad visa tai evoliucionavo į kultūrinį įrankį, paverčiantį individualią kančią į būtiną auką, kurios reikalauja visuomenė.
2024 m. vasarą, leidausi į dviejų mėnesių kelionę šiuo maršrutu, fiksuojant „Ilgojo žygio“ simbolinius atvaizdus ir žmones, gyvenančius šalia jų. Mes gyvename iliuzijoje, sukurtoje iš klaidingų pasakojimų; mūsų intencijos paverčiamos užduotimis, o patirtys – iš anksto nulemtais sunkumais. Atrodo, kad mes mėgstame kančią. Paviršiuje jai priešinamės, bet kai kančios nėra, ją pakeičia nevaldomas tuštumos jausmas.