A(r)mor
Visą gyvenimą ieškome ryšio – su kitais žmonėmis, su vietomis, gamta, savo kūnu. Poreikis priklausyti, būti matomam ir priimtam atrodo pamatinis. Tačiau kartu pastebiu vis stipresnį polinkį vendti artumo, ypač tokio, kuris nesuteikia greito atsako, reikalauja laiko, dėmesio ir kantrybės.
Gal todėl man svarbu nepaversti vienatvės vien neigiama būsena. Tam tikra prasme ji yra neišvengiama, nes mūsų patirtis visada lieka dalinai neprieinama kitam. Galime kalbėtis, liestis, gyventi kartu, tačiau niekas iki galo nepamatys pasaulio mūsų akimis. Visuomet lieka nedidelė vidinė erdvė, kurios kitas negali užimti. Man ši nepasiekiama dalis atrodo ypatinga – gal net šventa.
Fotografija mano gyvenime atsirado dar vaikystėje. Vėliau, vis grįždama prie jos, pradėjau klausti, kas iš tiesų mane įkvepia fotografuoti. Galbūt fotografavimas man yra būdas stebėti tai, kas kitaip praslystų nepastebėta. Kartu tai galimybė parodyti kitam ne patį pasaulį, bet savo santykį su juo – tai, kaip jis man atsiveria tam tikru momentu.
Šia prasme fotografija mažina atskirtį ne todėl, kad panaikina vienatvę, bet todėl, kad leidžia ja dalytis. Vaizdas tampa savotiška susitikimo vieta: vienas žmogus jame gali atpažinti savo patirtį, kitam jis atveria tai, ko šis pats nebuvo pastebėjęs.
„A(r)mor“ projektas atsirado iš šios įtampos tarp artumo ir atskirties. Joje meilė ir pasitikėjimas suvokiami ne kaip savaime duotos būsenos, bet kaip santykis, kurį tenka kurti – su kitu, su pasauliu ir su savimi.