Be pavadinimo
IPMA pristatomi Henriette Sabroe Ebbesen darbai tęsia jos tyrinėjimus apie žmogaus kūno ir fotografinės tikrovės ribas. Fotografuodama menininkė tarp kameros, kūno ir aplinkos įterpia veidrodžius bei kitas atspindinčias medžiagas. Jos fragmentuoja, pratęsia ir pakartoja formas kadre, todėl atpažįstamas kūnas ar peizažas ima atrodyti neįprastai. Šie iškraipymai kuriami fotografavimo metu, o ne generuojami skaitmeninėmis vaizdo manipuliacijomis.
Nuogas kūnas, gamta, vanduo, akmenys, vaisiai ir kiti atpažįstami elementai fotografijose susiduria su savo atspindžiais. Kūno proporcijos ir jo santykis su aplinka kinta, o fotografija priartėja prie koliažo ar tapybinio vaizdo, nors jos atspirties taškas išlieka prieš kamerą egzistuojanti situacija.
Ebbesen savo kūrinius apibūdina kaip nedidelius eksperimentus, nagrinėjančius, kaip žmogaus kūną, psichiką ir pasaulį suvokiame priklausomai nuo žiūrovo žvilgsnio. Veidrodis čia tampa ne tik vizualiniu efektu, bet ir optiniu įrankiu, keičiančiu tai, ką kamera gali užfiksuoti. Fotografijos kelia klausimą, kur baigiasi pažįstama tikrovė ir prasideda jos transformacija – ir kiek tai, ką matome, priklauso nuo mūsų pačių žiūrėjimo pozicijos.