Saw the Splendor
Projektą „Saw the Splendor“ įkvėpė David Lynch eilėraštis „Dark Splendor“ ir jo pabaigos sakinys: „All around, and reaching out into the deep darkness, he saw himself.“ Nuo šio vaizdinio O. Harruthoonyan plėtoja naujo pasaulio viziją, sukurtą per mitinę panspermiją: asteroidai ir kometos perskirsto visatoje esančią energiją, o mirštančios žvaigždės išskiriama geležis tampa ląstelės gimimo proceso dalimi.
Kūrinys iš naujo vaizduoja menininko šeimos istoriją Armėnijoje, Irane ir Italijoje per tris skirtingus „lęšius“ – teleskopą, mikroskopą ir autoriaus vaizduotę. O. Harruthoonyan manipuliuoja juodai baltais negatyvais, juos koliažuoja ir jungia pažįstamus bei svetimus vaizdus. Šį procesą menininkas sieja su vaikystės patirtimi, kai buvo skatinamas iš naujo permąstyti kalbą ir tapatybę.
Vaizdiniuose „turritoposis Dohrnii“ – nemirtingosios medūzos – genas virsta nuolat besivystančiu peizažu, jauna mergaitė praryja žvaigždę, o abstrakčios būtybės juda per žvaigždynus ir kosmines dulkes. Galutiniuose sidabro želatinos atspauduose didžiausi ir mažiausi Žemės virsmai sujungiami į naujų pasaulių gimimo vaizdinius.
Menininko praeitis projekte virsta naujos Žemės vizijomis: mėlynieji paukščiai, įvardijami kaip senoviniai meilės ir laimės simboliai, pakeičia tolimas žvaigždes, o Van Alleno juosta tampa nematomu ratu, jungiančiu astronomiją ir biologiją. Nuolatinis energijos kūrimas, naikinimas ir atkūrimas čia gretinamas su vietų, kuriose gimsta ir per kartas atgimsta šeimos, atmintimi. Energijos judėjimą pavertus garsinėmis bangomis, jis apibūdinamas kaip ratu čiulbančių paukščių garsas – projekto tekste tai siejama su mintimi, kad riboti suvokimo būdai gali trukdyti patirti naujus pasaulius už mūsų praeitį apibrėžiančių istorijų.